Šv. Elzbietos seserų kongregacija Šv. Elzbieta

Istorija
Šv. Elzbieta
Steigėjos
Dvasingumas
Bendruomenė
Ugdymas
Apaštalavimas
Nuolankia širdimi turime pripažinti, kad esame tik tarnai Dievo malonės dėka.
M. Merkert


Dvasingumas

„Kiekvienas narys privalo uoliai studijuoti instituto, kuriam priklauso, dvasią ir misiją, kad galėtų asmeniniu ir bendruomeniniu lygmeniu geriau visa tai asimiliuoti“ (Vita consecrata, 71).


Kitoje popiežiaus Jono Pauliaus II posinodinio apaštališkojo paraginimo Vita consecrata vietoje sakoma, kad mes esame pašaukti „drąsiai tęsti steigėjo ar steigėjos sumanymą ir sekti jų šventumu, taip atsiliepiant į nūdienos pasaulyje pasireiškiančius laiko ženklus“ (37).

Pats žodis „dvasingumas“ atskleidžia moralinę šio žodžio reikšmę, tai yra konkretus žmogaus atsakas į Dievo kvietimą bendradarbiauti su gautąja Šventosios Dvasios dovana.

Visų pirmiausia steigėjo dvasią atpažįstame iš šių kriterijų: Dievo ir artimo meilės įgyvendinimo kasdienybėje, tikro pamaldumo, gyvenimo šventumo. Steigėjas tampa simboliu ir idealu esančiai ir būsimai jaunajai kartai. Jo charakteris, asmenybė, šventumas yra sektinas pavyzdys. Jo šviesi asmenybė – giliai sujungta su Kristumi, jis glaudžiai susivienijęs su Bažnyčia – Kristaus Kūnu, todėl ir jo įgyvendinamos vertybės persmelktos bažnytiškumo. Taigi steigėjai seka pramintu Kristaus keliu ir kartu yra ryškūs Dievo ženklai šiandienos pasauliui.

Kongregacijos dvasingumo pažinimo šaltiniai:

  • oficialūs dokumentai, tai yra Konstitucija, patvirtinta Apaštalų Sosto,
  • Motinų steigėjų raštai.

Mums patikėtas Bažnyčios ir steigėjų užduotis mes įgyvendiname per mūsų kongregacijos atskiras bendruomenes. Dialogui atvira bendruomenė yra privilegijuota vieta, kur liudijamas Šventosios Dvasios veikimas ir artumas. Pirmiausia bendruomenė, kaip Bažnyčios ląstelė, turi pasižymėti uoliu maldos gyvenimu, kad juo galėtume spinduliuoti šiandienos vis labiau sekuliarizuotame pasaulyje, nes Kristus Evangelijoje sako: „…nuo manęs atsiskyrę, jūs nieko negalite nuveikti“ (Jn 15, 5).

Pagrindinė kongregacijos globėja

Pradėdamos savo veiklą, steigėjos realizavo šiuos Kristaus žodžius savo gyvenime, todėl kiekvienas dienos darbas buvo lydimas maldos. Dievo tarnaitė Marija Merkert ir Pranciška Werner dvasingumą pagilino dar labiau 1850 m. pasirinkdamos šv. Elzbietą Vengrę (1207–1231) savo kongregacijos globėja. Šv. Elzbieta pasižymėjo didele Dievo ir artimo meile ir jos karštas troškimas bei tikslas buvo „padaryti kitus laimingus“. Tokia dvasia vadovavosi Motinos steigėjos, stengdamosi visa tai perteikti jaunoms elzbietiečių kartoms.

į viršų